Ikikrikščioniškais laikais kryžius atitiko pasaulio šalių modelį, vėliau- saulės simbolį, o dar vėliau tapo vienu iš daugelio ornamentikos elementų, naudojamų skirtingose tautodailės šakose. Įvedus krikščionybę kryžius tapo krikščionių tikėjimo simboliu.

Lietuvoje kryžius statė pakelėse, namų kiemuose, kapinėse. Tai buvo daroma dėl įvairių priežąsčių, susijusių su asmens ar šeimos gyvenimu (vestuvių, krikštynų proga), kaimo bendruomenės pasaulietine ar religine veikla, atskirais tautos gyvenimo tarpsniais.

Ilgą laiką populiarūs buvo mediniai kryžiai, nes medį lietuviai garbino dar pagonybėje. Tik XIX a. viduryje atsirado lietinių metalo kryžių. Vėliau, dėl geresnio patvarumo lietus kryžius keitė kaltiniai. Kalviškais dirbiniais lietuviai nuo seno dekoruodavo kapines.